Darnaus vystymosi (angl. sustainable development) sąvoką suprasti nesunku. Sudėtingiau ją suvokti ir materializuoti realybėje. Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto (KTU APINI) magistrantė, dabar jau absolventė, Donata Radžiūnaitė turėjo galimybę dvi savaites pagyventi gerokai ribotesnėje nei įprasta aplinkoje, sumišusiame paros ritme, gamtos apsuptyje.
„Žinau, kad mano pasakojimas jūros vilkams skambėtų juokingai. Kita vertus, būtent dėl įpratimo grožėtis jūra nuo kranto, žinių ir potyrių mišinys buvo paveikus“, – sakė D. Radžiūnaitė, dvi vasaros savaites praleidusi kursuose atviroje jūroje.
Plaukė Šiaurės ir Baltijos jūromis
Kartu su trisdešimt studentų iš keturiolikos šalių KTU absolventė dalyvavo vasaros mokykloje, kuri vyko didžiajame burlaivyje (angl. tall ship) „Fryderyk Chopin“, plaukusiame Šiaurės ir Baltijos jūromis. Kursas vadinosi „SAIL“ (liet. Darnus vystymasis tarptautiniam mokymuisi) ir buvo organizuotas Baltijos universiteto programos (BUP).
„Jau prieš išplaukdama numaniau, kad burinis laivas, pilnas skirtingų tautybių studentų ir dėstytojų, gali būti tarsi mažytė planetos kopija. Kopija, su akivaizdžiu resursų ribotumu, kurį ypač pajunti prausdamasis duše ar įsirisdamas į trečiame aukšte esančią lovytę, nes kitaip įlipti trūksta vietos“, – pasakojo D. Radžiūnaitė.
Jos teigimu, atvira jūra plaukiančiame laive žymiai stipriau juntamas tampa gamtos artumas – ypač stiprėjant bangavimui ir kylant lietui. D. Radžiūnaitė pripažino, kad galvodama apie planetos kopiją nemanė, kad ir gyvenimo taisyklės laive bus visiškai kitokios.
Budėjimai – visą parą
Kursų dalyviai buvo padalinti į tris grupes budėjimams, vykstantiems kas 8 valandas, nuo kurių atleisdavo paskaitų metu. Budėjimai vyko visą parą – dieną ir naktį. „Teko priprasti prie nuolat skambančių ir visiems privalomų „plaukimo signalų“, reiškiančių, kad reikia ristis iš lovos, apsirengti slidininko kostiumą, prisitvirtinti prie jo apsaugas ir bėgti į denį tempti ar sukti virvių“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.
Pasak jos, drąsesni taip pat lipdavo ir leisdavosi stiebais pakelti ar nuleisti burių. Įsimintinas buvo ir projektinių darbų pabaigimas audros išvakarėse, ženkliai sustiprėjus bangavimui. Viena ranka buvo spausdinama, o kita prilaikomi nuo stalų čiuožiantys kompiuteriai.
„Toks neįprastas ritmas, kai dažniausiai vienu ypu pamiegi 3-4 valandas, o dieną prigulti tiesiog neturi laiko, buvo sunkus daugeliui. Įpusėjus kelionei drauge ir juokingai, ir groteskiškai atrodydavo studentų auditorija, kai susikaupusius veidus keisdavo atsipalaidavusios įvairios miegančiųjų išraiškos“, – šypsodamasi sakė kursų dalyvė.
Anot jos, sustiprėjus bangavimui, galėdavai pamatyti dalį studentų, tiesiog gulinčių ant kilimo ar denio ir bandančių išvengti jūros ligos (kita dalis nuo jūros ligos vadavosi gerdami specialius vaistus) bei kartu išgirsti, ką kalba dėstytojai. Vienas jų buvo APINI docentas ir KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro direktorius Visvaldas Varžinskas.
Po 20 metų pasaulio laukia pokyčiai
Amerikiečių profesorius ir dėstytojas Dennis Meadowsas, išgarsėjęs 1972-aisiais, pasirodžius knygai „Augimo ribos“, taip pat dalyvavęs plaukime teigė, jog per 20 metų pasaulyje įvyks didžiuliai pokyčiai, kuriuose dalyvaus visi.
Knygoje buvo pateikti keli galimi pasaulio raidos scenarijai. Anot amerikiečio, šiandien taikliai pataikyta su scenarijaus „viskas vyksta, kaip įprasta“ prognoze, anot mokslininkų, vedančia į ženklų gyvenimo lygio bei žmonių skaičiaus pasaulyje smukimą, išnaudojus ribotus planetos išteklius.
Jo teigimu, kokie pokyčiai turėtų įvykti, kad būtų išvengta griūties, konkrečių „receptų“ nėra, juolab, kad galimi sprendimai apima tokius sunkiai įgyvendinamus pokyčius, kaip ženklus vartojimo bei žmonių skaičiaus augimo ribojimas.
Sodininkystė padeda spręsti problemas
Pats Dennis Meadowsas problemas bando spręsti lokaliai. Jis ne tik užsiima sodininkyste, bet ir planuoja kurti organinius bendruomenės daržus. Pasak profesoriaus, sodininkystė padeda mažinti transportavimo ir pramoninės agrokultūros daromą neigiamą poveikį aplinkai, o drauge ugdo žmonių įgūdžius apsirūpinti maistu savarankiškai, didindama jų atsparumą galimiems pasauliniams maisto tiekimo sutrikimams.
Profesorius taip pat skatina žmones tapti labiau nepriklausomais, didinant energetinį efektyvumą bei panaudojant saulės energiją.
Vasaros mokyklos atviroje jūroje dalyvės, KTU absolventės D. Radžiūnaitės teigimu, grįžus namo naktimis dar ilgai sapnavosi plaukimo aliarmo garsas, privertęs merginą ne kartą pašokti iš lovos.
„Grįžus teko apsiprasti su stabilia žeme po kojomis ir nuosavu kambariu, kuris iš pradžių atrodė be galo erdvus. Prisiminimai apie projektų rengimą palinkus 45 laipsnių kampu, vaistus nuo jūrligės, budėjimą audroje, tamsoje ir lietuje – gyvi iki šiol. Kartais pagalvoju apie tuos, po 20-ies metų laukiančius pokyčius – norėčiau, kad jie vyktų stabilioje ir ramioje aplinkoje“, – apibendrino D. Radžiūnaitė.
